Akmuo, kuris norėjo būti kitur
Viktorija, 11m., į klausimus atsako tik pasižiūrėjusi į mamą.
Mamai atrodo, kad Viktorija visko prisigalvoja. Gali pasakyti, kad automobilis „su plaukeliais“. Viktorija kreivai apsirengia, negali normaliai užsisegti sagų, turi draugysčių problemų, nes jos draugai nuolat keičiasi, nesupranta laiko ir erdvės sąvokų. Ji labai jautri, verkia, kai mama išeina į darbą. Visa tai mamą neramina ir ji veda Viktoriją pas gydytojus.
Viktorija pripažįsta, kad daugiausia jausmus išgyvena viduje ir nieko neparodo išorėje.
Vis dažniau Viktorija naktimis lunatikuoja. Ji ieško batų lovoje, striukės spintoje ir bando išeiti iš namų.
Viktorija sukūrė istoriją apie Akmenį, kuris gimė jūros dugne ir buvo kitoks. Visi akmenys turėjo mėlynas burnas, o jo buvo geltona. Akmuo troško būti kur nors Kitur ir vieną dieną jis pabėgo.
Pakeliui į Kitur prie Akmens prisijungė pora žuvų. Jos irgi norėjo Kitur, nes buvo pavargusios būti mažiausiomis žuvimis jūroje. O netyčiom sutiktas žmogus, taip susižavėjo Akmens grožiu, kad metė savo namus ir išsikraustė gyventi į jūros dugną, nes ten turėtų būti žymiai gražiau nei Čia – jo namuose.
Akmuo ir žuvys apsigyveno žmogaus namuose. Bėgo laikas, žuvys augo ir darėsi vis triukšmingesnės. Vieną dieną Akmuo pagalvojo, kad nori būti Kitur. Jis atidarė duris, užmerkė akis ir išriedėjo ieškodamas naujo Kitur.
Sukūrė Viktorija